Miestas turi daugiau investuoti į saugumą

Pareigūnų Lietuvoje mažėja. Tai ne nuomonė ir ne kaltinimas policijai – tai faktas, su kuriuo miestas turi gyventi. Žmonių, galinčių atvažiuoti iškvietus, yra mažiau nei prieš dešimtmetį, o Vilnius per tą patį laiką paaugo. Galima piktintis, galima laukti, kol kas nors kitas išspręs. Arba galima padaryti tai, ką miestas gali padaryti pats: sustiprinti pareigūnus technologijomis.

Kalbame apie labai konkrečius dalykus.

Pirma – vaizdo stebėjimo tinklas, kuris iš tikrųjų veikia. Šiandien kameros dažnai yra tik archyvas: po įvykio kas nors peržiūri įrašą ir bando ką nors įžiūrėti. Šiuolaikinė sistema dirba realiu laiku. Ji pastebi, kai naktį prie automobilių kieme kažkas ilgai vaikšto, kai žmogus guli ant šaligatvio, kai sankryžoje įvyksta avarija. Pareigūnas gauna signalą tada, kai dar galima padėti, o ne kitą dieną.

Antra – dronai. Daugelyje Europos miestų dronas iškvietimo vietoje atsiranda per kelias minutes ir perduoda vaizdą tiems, kurie dar tik važiuoja. Ekipažas atvyksta žinodamas, kiek žmonių, kur ir kas vyksta. Paieškos atveju, kai dingsta vaikas ar senjoras, droną su šilumine kamera galima pasiųsti ten, kur grupė žmonių ieškotų pusdienį.

Trečia – duomenų analizė. Dirbtinis intelektas čia nėra magija ir nereikia jo tokiu laikyti. Tai įrankis, kuris iš tūkstančių įvykių išrenka dėsningumus: kuriose gatvėse ir kuriomis valandomis vagiama dažniausiai, kur kartojasi smurto atvejai, kur po apšvietimo gedimo šoktelėjo nusikalstamumas. Turėdamas tokį žemėlapį, miestas gali veikti iš anksto – nukreipti patrulį, sutvarkyti apšvietimą, iškirsti krūmus prie perėjos.

Ir čia svarbiausia dalis. Prevencija dažnai yra pigesnė už technologijas. Šviesi gatvė, tvarkinga stotelė, matoma perėja ir prižiūrėtas kiemas nusikaltimų skaičių sumažina be jokio algoritmo. Technologijos turi pasakyti, kur tą tvarką daryti pirmiausia.

Būtina pasakyti ir tai, ko nesiūlome. Nesiūlome miesto, kuriame kiekvienas žingsnis seka ir kaupiamas neribotą laiką. Kameros, dronai ir analizė turi veikti pagal aiškias taisykles: kam duomenys prieinami, kiek laiko saugomi, kas atsako už klaidas ir kaip tai prižiūrima. Saugumas, kuris atimamas iš privatumo, ilgainiui praranda žmonių pasitikėjimą, o be pasitikėjimo nebeveikia ir pats saugumas.

Siūlome Vilniui turėti aiškią, kelerių metų saugumo technologijų programą su konkrečiomis sumomis ir konkrečiais rodikliais. Ne po vieną kamerą prieš rinkimus, o sistemą, kuri padeda pareigūnams dirbti ir kurią gyventojai gali suprasti.