Daugiaaukštės aikštelės: sprendimas parkavimui

Kalbos apie parkavimą Vilniuje beveik visada prasideda tuo pačiu klausimu: kodėl savivaldybė neįrengia daugiau vietų? Atsakymas nemalonus – nebėra kur. Gyvenamuosiuose rajonuose laisvos žemės praktiškai nelikę. Didžioji dalis tinkamų sklypų priklauso privatiems savininkams, o valstybinės žemės lopinėliai tarp daugiabučių paprastai per maži, kad juose tilptų bent kiek reikšmingesnis vietų skaičius. Galima bandyti supirkinėti žemę, tik už tuos pinigus gausime kelias dešimtis vietų ir tuščią biudžetą.

Todėl siūlome žiūrėti ne į šonus, o į viršų.

Daugiaaukštė antžeminė aikštelė yra paprastas daiktas: automobiliai statomi ne vienas šalia kito, o vienas virš kito. Aritmetika čia negailestinga ir maloni vienu metu. Šimto vietų aikštelė, perstatyta į keturių ar penkių lygių statinį, duoda maždaug 350–450 vietų. Tame pačiame plote. Nereikia nei griauti kiemų, nei kirsti medžių, nei atiminėti vaikų žaidimų aikštelės.

Inžineriškai tai nėra kosmoso technologijos. Modulinės plieno ir surenkamo gelžbetonio konstrukcijos statomos mėnesiais, ne metais. Nereikia gilaus kasimo, sudėtingo drenažo ir hidroizoliacijos – būtent požeminė statyba ir kainuoja brangiausiai. Kai statoma be prabangos, grynas funkcionalumas, vienos vietos kaina lieka kelis kartus mažesnė nei požeminiame garaže.

Vieną požeminį aukštą vis dėlto siūlome įrengti – ir įrengti sutvirtintą. Šiandien tai nebe teorinė diskusija: miestui reikia slėptuvių, o jų statyba atskirai yra gryna išlaida, kuri kasdien negrąžina nieko. Sujungus dvi funkcijas, ta pati investicija dirba du kartus: įprastu metu – kaip parkavimas, ypatingu – kaip apsaugota erdvė žmonėms.

Kur pradėti? Pirmiausia – esamos didelės aikštelės prie daugiabučių kvartalų. Jos jau yra, prie jų jau atvestos gatvės, jas tereikia pakelti aukštyn. Antra vieta – garažų „korių“ masyvai. Tai vertinga, bet dažnai apleista žemė miesto viduje, kurios savininkai yra bendrijų nariai. Jiems derybos su miestu gali reikšti modernų garažą vietoj byrančio, o miestui – šimtus naujų vietų be nė vieno naujo sklypo.

Trečias dalykas – pinigai. Savivaldybė neturi visko statyti pati. Jos stipriausias įrankis yra žemė, procedūros ir terminai. Privatus verslas turi kapitalą ir patirtį. Partnerystė, kurioje miestas sutvarko leidimus ir žemės klausimus, o investuotojas stato bei eksploatuoja, sutartyje nustačius aiškias kainų ribas gyventojams, duoda rezultatą greičiau nei bet kuri ilga miesto programa.

Siūlome per artimiausius kelerius metus įgyvendinti bent du ar tris tokius objektus skirtinguose rajonuose ir pamatuoti rezultatą. Jei aritmetika pasiteisins gyvenime taip, kaip popieriuje, Vilnius turės atsakymą, kurio dabar neturi.